Aanmodderen didžiąja raide A

Šis leidimas nuo pat pradžių jautėsi kitaip. Ne tik ramus važiavimas ir stovyklavietė pilna UAZ mikroautobusų, bet savaitgalis su tikrais bekelės iššūkiais. Land van Maas en Waal reljefas turėjo viską, ko Buhankai reikia jaustis svarbiai: mišką, atvirus laukus, vandenį, griovius, purvą ir pakankamai abejonių, kad būtų įdomu.

Kai kurios atkarpos atrodė nekaltos. Dažniausiai jos būna pavojingiausios. Net nepastebėję, Buhanka stovi iki kulkšnių, kelių ar filosofiškai giliai purve, ir kyla klausimas: ar tęsti, ar apsimesti, kad tai buvo tiksliai planas?

Su Aanmodderaars atsakymas dažniausiai yra abu.

Sužinoti, ką gali Buhanka

Šį susitikimą ypatingu padarė profesionalus bekelės vadovavimas reljefe. Daugeliui vairuotojų tai buvo puiki proga atrasti, ką jų Buhanka iš tikrųjų gali. O gal net svarbiau: ką jie patys drįsta daryti.

Buhanka gali daug, bet ji kažko reikalauja mainais. Išlaikyk ramybę, žiūrėk atidžiai, jausk, ką daro transporto priemonė, kartais ryžkis, kartais atsitrauk. Tai nėra modernus visureigis, kuris išsprendžia viską už tave. Tai paprasta, užsispyrusi mašina, kuri dirba kartu su tavimi, jei tik turi bent kažkokią idėją, ką darai.

Pradedantieji galėjo įgyti pasitikėjimo, patyrę vairuotojai galėjo padaryti dalykus tiek įdomius, kiek norėjo, o dienos pabaigoje kiekvienas turėjo bent vieną naują istoriją.

Gelbėjimas yra žaidimo dalis

Įstrigti yra dalis purvo kelionės. Ne kaip nesėkmė, o kaip programos dalis. Todėl gelbėjimo dirbtuvės šį savaitgalį tiko puikiai.

Vilkimo gervės, gelbėjimo diržai, virvės, hi-liftai, saugus transporto priemonių gelbėjimas ir žinojimas, ką daryti prieš tai, kai iš tikrųjų prireikia. Tai yra žinios, kurias geriau įgyti susitikimo metu nei vienam sausame griovyje. Arba šiek tiek mažiau sausame.

Žmonės stebėjo, juokėsi, padėjo ir mokėsi. Ir kaip visada su Aanmodderaars, kai vienas įstringa, pusė grupės pasirodo per kelias minutes. Vienas su gelbėjimo diržu, kitas su patarimais, ir bent trys su komentarais, kurie techniškai nieko neišsprendžia, bet gelbsti nuotaiką.

Stovyklavimas, laužas ir Bukhankos istorijos

Nors vairavimas buvo puikus, geriausia dalis galbūt vis tiek buvo viskas, kas vyko aplink transporto priemones. Stovyklavietė, reljefas, laužas, kepsninė, vaikai, šunys, istorijos ir begaliniai pokalbiai apie detales, keliones, keistus garsus, nuotėkius ir „taip, mano taip pat taip daro“.

Tai yra tikroji šios bendruomenės stiprybė. Bukhanka niekada nėra tik transporto priemonė. Tai pokalbio pradžia, kelionės draugas, dirbtuvės ant ratų ir kartais labai efektyvus būdas susirasti naujų draugų.

Kiekvienas autobusas turi savo istoriją. Kai kurie vis dar truputį blizga. Kiti labai matomai neša savo nuotykius. Įlenkimai, purvas, lipdukai, išradingi sprendimai, abejotini sprendimai ir dalykai, kurie tikriausiai turėjo būti laikini, bet kažkaip veikia jau daugelį metų.

Tiksliai taip, kaip turi būti.

Tik Bukhankos, bet niekada vienišos

Aanmodderaars susitikimas išlieka ypatingas, nes jis tikrai apie Bukhanką. Ne apie tobulus automobilius, ne apie parodų automobilius ir ne apie tai, kas turi brangiausią įrangą. Tai apie žmones, kurie supranta, kodėl šis keistas rusų kultinis mikroautobusas įstringa po oda.

Bukhanką galima mylėti ir keikti vienoje sakinyje. Ji barška, leidžia skysčius, girgžda, nustebina ir reikalauja dėmesio. Bet ji taip pat nuveža ten, kur įprasti mikroautobusai jau pasidavė. Ir kai kas nors nepavyksta, dažniausiai tai nesibaigia katastrofa. Tai tampa istorija ateičiai.

Būtent tai šis savaitgalis vėl parodė.

Po savaitės

Savaitgalis jau baigėsi. Dauguma Bukhankų grįžo namo, kai kurios švaresnės nei kitos. Skalbimo mašinos dirbo viršvalandžius. Tikriausiai kažkieno miegmaišyje vis dar yra smėlio. O kur nors, kai atsidaro durys, dar viena Land van Maas en Waal dalis iškrenta iš gumos sandariklio.